Kaip sumažinti ekranų laiką vaikui be nuolatinių ginčų?

„Galima filmuką?“ „Duok telefoną.“ „Dar vieną!“ Kartais atrodo, kad ekranas namuose turi magnetą, o kiekvienas bandymas jį išjungti baigiasi derybomis.

Tokioje situacijoje lengva pradėti galvoti, kad problema yra pats vaikas:

„Jis niekuo kitu nenori užsiimti.“

Tačiau dažnai verta pažiūrėti plačiau.

Ekranas turi vieną labai didelį pranašumą prieš daugelį kitų veiklų: jis yra labai lengvai pradedamas.

Nereikia susirasti priemonių. Nereikia sugalvoti žaidimo. Nereikia pasiruošti.

Vienas paspaudimas – ir veikla jau vyksta.

Problema ne visada yra ekranas – kartais problema yra alternatyvų nebuvimas

Įsivaizduokite dvi situacijas.

Pirmoje:

telefonas guli ant stalo, o visi žaislai sudėti į uždaras dėžes. Pieštukai kažkur spintoje. Dėlionės aukštai. Lauke lyja.

Antroje:

šalia yra keli aiškiai matomi užsiėmimai, knyga, konstravimo priemonės ir vieta aktyviai pajudėti.

Kuriuo atveju vaikui lengviau pasirinkti kažką kitą?

Kodėl „tiesiog išjunk ekraną“ ne visada pakanka?

Jeigu ekranas išjungiamas, lieka tuščia vieta.

Vaikas žino, ko nebegalima.

Bet jis nebūtinai žino:

„Ką dabar veikti?“

Todėl po kelių minučių gali prasidėti:

• „man nuobodu“;
• „ką veikti?“;
• „gal bent vieną filmuką?“;
• „duok telefoną“;
• bandymas tiesiog grįžti prie ankstesnės veiklos.

Tai nebūtinai reiškia, kad nustatyta riba bloga.

Tiesiog ribą verta papildyti alternatyva.

Trys priežastys, kodėl kita veikla pralaimi ekranui

Pirmas žingsnis – ne atimti, o pakeisti aplinką

Prieš keičiant taisykles galima tiesiog apsidairyti kambaryje.

Paklauskite savęs:

• ką vaikas gali pasiimti visiškai pats?
• kokios veiklos matomos jo akių lygyje?
• ar reikia suaugusiojo, kad pradėtų piešti?
• ar yra vieta aktyviai pajudėti?
• ar žaislų nėra tiek daug, kad niekas nebeišsiskiria?

Ką galima pasiūlyti vietoje ekrano?

Svarbu, kad alternatyva nebūtų pateikiama kaip bausmė.

Ne:

„Kadangi negalima telefono, eik dėlioti dėlionę.“

O paprasčiau:

„Filmukas baigėsi. Dabar gali rinktis – piešti arba pastatyti trasą.“

Du aiškūs pasirinkimai dažnai yra paprastesni nei:

„Eik kažką veikti.“

Aktyvi veikla dažnai konkuruoja su ekranu geriau nei dar vienas ramus žaislas

Kartais vaikas neprašo ekrano todėl, kad nori konkretaus filmuko.

Jam tiesiog trūksta stimulo.

Tokiu metu dar viena dėlionė gali būti ne pats patraukliausias pasirinkimas.

Gali labiau tikti:

• lipimas;
• šokinėjimas ant saugaus paviršiaus;
• kliūčių ruožas;
• ropojimas;
• balansavimo užduotis;
• judrus žaidimas kartu.

Nereikia kiekvieno karto paversti nauja veikla

Vienas dažniausių spąstų:

kai vaikas negauna telefono, suaugęs iš karto tampa pramogų organizatoriumi.

„Gal piešiam?“

„Gal statom?“

„Gal einam gaminti?“

„Gal žaidžiam slėpynių?“

Taip ekranas pakeičiamas ne savarankišku žaidimu, o nuolatiniu tėvų dėmesiu.

„Man nuobodu“ nėra problema, kurią reikia išspręsti per 10 sekundžių

Suaugusiam labai lengva reaguoti:

„Gerai, štai telefonas.“

Ekranas akimirksniu išsprendžia nuobodulio momentą.

Tačiau jeigu kiekvieną kartą tuščia akimirka užpildoma iš karto, vaikui lieka mažiau progų pačiam pereiti nuo:

„neturiu ką veikti“

prie:

„sugalvojau.“

Ką daryti vietoje nuolatinių derybų?

Pabandykite „kai – tada“ principą

Kai kurioms šeimoms paprasčiau, kai ekranas turi aiškią vietą dienoje.

Pavyzdžiui:

Tuomet klausimas nebėra:

„Ar galima dabar?“

Vaikas jau turi bendrą supratimą, kada tai vyksta.

5 alternatyvos, kurios nereikalauja valandos pasiruošimo

Paslėpkite dalį pasirinkimų

Skamba paradoksaliai, bet mažiau matomų žaislų kartais reiškia daugiau realaus žaidimo.

Kai ant grindų ir lentynų visko per daug, nė vienas daiktas neatrodo ypač įdomus.

Todėl galima palikti:

• kelias knygas;
• vieną konstravimo veiklą;
• vieną kūrybos veiklą;
• vieną aktyvaus judėjimo galimybę;
• kelis mėgstamus žaislus.

Po kurio laiko pasirinkimus galima pakeisti.

Nelaikykite telefono ten, kur jis nuolat matomas

Aplinka veikia ne tik vaikų žaislų pasirinkimą.

Jeigu telefonas visada guli matomoje vietoje, jis pats nuolat primena apie save.

Todėl kartais labai paprastas sprendimas yra:

kai telefono nereikia, jis turi savo vietą ne ant stalo.

Tai nėra stebuklingas metodas, bet pašalina dalį nuolatinių vizualinių priminimų.

Tėvų ekranai irgi yra aplinkos dalis

Vaikas mato ne tik tai, ką jam sakome.

Jis mato ir tai, ką darome.

Jeigu kalbame apie ekranų ribas, bet patys kas kelias minutes tikriname telefoną, vaikui taisyklė gali atrodyti sunkiau suprantama.

Tai nereiškia, kad suaugusieji turi atsisakyti telefonų.

Tačiau gali padėti aiškios situacijos, kai telefonas ir suaugusiajam nėra pagrindinis dėmesio objektas.

Tikslas nėra „nulis ekranų“

Kiekviena šeima turi skirtingą rutiną.

Ekranai gali būti naudojami skirtingais tikslais ir skirtingu laiku.

Todėl daug praktiškesnis klausimas yra ne:

„Kaip visiškai pašalinti ekranus?“

o:

Pabaigai: kuo lengviau pradėti kitą veiklą, tuo mažiau jos reikia „pardavinėti“

Jeigu kiekvienam žaidimui reikia:

atidaryti spintą, susirasti dėžę, ištraukti priemones, paruošti stalą ir paprašyti suaugusiojo pagalbos,

telefonas visada turės didžiulį pranašumą.

Todėl pradėkite ne nuo sudėtingų taisyklių.

Pažiūrėkite į aplinką.

Palikite kelias aiškias veiklas.

Padarykite jas lengvai pasiekiamas.

Sukurkite vietą ir ramiam, ir aktyviam žaidimui.

Ir leiskite vaikui kartais pačiam nuspręsti, ką su tuo laiku nuveikti.

Dažniausiai užduodami klausimai