Kaip sumažinti ekranų laiką vaikui be nuolatinių ginčų? | Mažųjų Erdvė
Kaip sumažinti ekranų laiką vaikui be nuolatinių ginčų?
„Galima filmuką?“ „Duok telefoną.“ „Dar vieną!“ Kartais atrodo, kad ekranas namuose turi magnetą, o kiekvienas bandymas jį išjungti baigiasi derybomis.
Tokioje situacijoje lengva pradėti galvoti, kad problema yra pats vaikas:
„Jis niekuo kitu nenori užsiimti.“
Tačiau dažnai verta pažiūrėti plačiau.
Ekranas turi vieną labai didelį pranašumą prieš daugelį kitų veiklų: jis yra labai lengvai pradedamas.
Nereikia susirasti priemonių. Nereikia sugalvoti žaidimo. Nereikia pasiruošti.
Vienas paspaudimas – ir veikla jau vyksta.
Problema ne visada yra ekranas – kartais problema yra alternatyvų nebuvimas
Įsivaizduokite dvi situacijas.
Pirmoje:
telefonas guli ant stalo, o visi žaislai sudėti į uždaras dėžes. Pieštukai kažkur spintoje. Dėlionės aukštai. Lauke lyja.
Antroje:
šalia yra keli aiškiai matomi užsiėmimai, knyga, konstravimo priemonės ir vieta aktyviai pajudėti.
Kuriuo atveju vaikui lengviau pasirinkti kažką kitą?
Kodėl „tiesiog išjunk ekraną“ ne visada pakanka?
Jeigu ekranas išjungiamas, lieka tuščia vieta.
Vaikas žino, ko nebegalima.
Bet jis nebūtinai žino:
„Ką dabar veikti?“
Todėl po kelių minučių gali prasidėti:
- „man nuobodu“;
- „ką veikti?“;
- „gal bent vieną filmuką?“;
- „duok telefoną“;
- bandymas tiesiog grįžti prie ankstesnės veiklos.
Tai nebūtinai reiškia, kad nustatyta riba bloga.
Tiesiog ribą verta papildyti alternatyva.
Trys priežastys, kodėl kita veikla pralaimi ekranui
Ją sunku pradėti
Reikia prašyti suaugusiojo pagalbos, susirasti priemones arba pasiruošti vietą.
Per daug pasirinkimų
Pilnas kambarys žaislų gali paradoksaliai apsunkinti sprendimą, ką veikti.
Nėra aiškios veiklos vietos
Vaikas turi žaislų, bet nėra aišku, kur ir kaip pradėti veiklą.
Pirmas žingsnis – ne atimti, o pakeisti aplinką
Prieš keičiant taisykles galima tiesiog apsidairyti kambaryje.
Paklauskite savęs:
- ką vaikas gali pasiimti visiškai pats?
- kokios veiklos matomos jo akių lygyje?
- ar reikia suaugusiojo, kad pradėtų piešti?
- ar yra vieta aktyviai pajudėti?
- ar žaislų nėra tiek daug, kad niekas nebeišsiskiria?
Ką galima pasiūlyti vietoje ekrano?
Svarbu, kad alternatyva nebūtų pateikiama kaip bausmė.
Ne:
„Kadangi negalima telefono, eik dėlioti dėlionę.“
O paprasčiau:
„Filmukas baigėsi. Dabar gali rinktis – piešti arba pastatyti trasą.“
Du aiškūs pasirinkimai dažnai yra paprastesni nei:
„Eik kažką veikti.“
Aktyvi veikla dažnai konkuruoja su ekranu geriau nei dar vienas ramus žaislas
Kartais vaikas neprašo ekrano todėl, kad nori konkretaus filmuko.
Jam tiesiog trūksta stimulo.
Tokiu metu dar viena dėlionė gali būti ne pats patraukliausias pasirinkimas.
Gali labiau tikti:
- lipimas;
- šokinėjimas ant saugaus paviršiaus;
- kliūčių ruožas;
- ropojimas;
- balansavimo užduotis;
- judrus žaidimas kartu.
Kai norisi ne dar vieno žaislo, o daugiau judesio
Montessori laipynė su rampa gali tapti viena iš nuolat pasiekiamų aktyvaus žaidimo vietų namuose. Vaikas gali lipti, ropoti, balansuoti ar kurti savo nedidelį kliūčių ruožą net tada, kai lauke lyja.
Peržiūrėti Montessori laipynę →Nereikia kiekvieno karto paversti nauja veikla
Vienas dažniausių spąstų:
kai vaikas negauna telefono, suaugęs iš karto tampa pramogų organizatoriumi.
„Gal piešiam?“
„Gal statom?“
„Gal einam gaminti?“
„Gal žaidžiam slėpynių?“
Taip ekranas pakeičiamas ne savarankišku žaidimu, o nuolatiniu tėvų dėmesiu.
„Man nuobodu“ nėra problema, kurią reikia išspręsti per 10 sekundžių
Suaugusiam labai lengva reaguoti:
„Gerai, štai telefonas.“
Ekranas akimirksniu išsprendžia nuobodulio momentą.
Tačiau jeigu kiekvieną kartą tuščia akimirka užpildoma iš karto, vaikui lieka mažiau progų pačiam pereiti nuo:
„neturiu ką veikti“
prie:
„sugalvojau.“
Ką daryti vietoje nuolatinių derybų?
Nuolatinės derybos
- „dar penkias minutes“;
- „tik vieną filmuką“;
- „o kodėl negalima?“;
- sprendimas kiekvieną kartą iš naujo;
- ekranas tampa pagrindiniu pokalbio objektu.
Aiški rutina
- vaikas žino, kada ekranas naudojamas;
- nereikia kiekvieną kartą derėtis;
- pabaiga aiški iš anksto;
- po ekrano laukia pažįstamos alternatyvos;
- taisyklių mažiau, bet jos pastovesnės.
Pabandykite „kai – tada“ principą
Kai kurioms šeimoms paprasčiau, kai ekranas turi aiškią vietą dienoje.
Pavyzdžiui:
Užkandis ir laisvas žaidimas.
Sutartas ekranų laikas, jeigu šeima jį tą dieną naudoja.
Pereinamoji veikla: aktyvus judėjimas, vonia, vakarienės ruošimas ar kita pažįstama rutina.
Tuomet klausimas nebėra:
„Ar galima dabar?“
Vaikas jau turi bendrą supratimą, kada tai vyksta.
5 alternatyvos, kurios nereikalauja valandos pasiruošimo
Popierius + keli pieštukai
Ne visas kūrybos stalčius. Tik tai, ko reikia veiklai pradėti dabar.
Viena dėlionė
Padėta taip, kad vaikas ją pats pastebėtų ir galėtų iš karto pradėti.
Kelios knygos
Lengvai pasiekiamos ir nepaslėptos už dešimčių kitų.
Konstravimo dėžė
Vienas aiškus rinkinys vietoje didelės sumaišytų žaislų dėžės.
Judėjimo vieta
Zona, kurioje galima lipti, šliaužti ar atlikti paprastą kliūčių ruožą.
Paslėpkite dalį pasirinkimų
Skamba paradoksaliai, bet mažiau matomų žaislų kartais reiškia daugiau realaus žaidimo.
Kai ant grindų ir lentynų visko per daug, nė vienas daiktas neatrodo ypač įdomus.
Todėl galima palikti:
- kelias knygas;
- vieną konstravimo veiklą;
- vieną kūrybos veiklą;
- vieną aktyvaus judėjimo galimybę;
- kelis mėgstamus žaislus.
Po kurio laiko pasirinkimus galima pakeisti.
Nelaikykite telefono ten, kur jis nuolat matomas
Aplinka veikia ne tik vaikų žaislų pasirinkimą.
Jeigu telefonas visada guli matomoje vietoje, jis pats nuolat primena apie save.
Todėl kartais labai paprastas sprendimas yra:
kai telefono nereikia, jis turi savo vietą ne ant stalo.
Tai nėra stebuklingas metodas, bet pašalina dalį nuolatinių vizualinių priminimų.
Tėvų ekranai irgi yra aplinkos dalis
Vaikas mato ne tik tai, ką jam sakome.
Jis mato ir tai, ką darome.
Jeigu kalbame apie ekranų ribas, bet patys kas kelias minutes tikriname telefoną, vaikui taisyklė gali atrodyti sunkiau suprantama.
Tai nereiškia, kad suaugusieji turi atsisakyti telefonų.
Tačiau gali padėti aiškios situacijos, kai telefonas ir suaugusiajam nėra pagrindinis dėmesio objektas.
Tikslas nėra „nulis ekranų“
Kiekviena šeima turi skirtingą rutiną.
Ekranai gali būti naudojami skirtingais tikslais ir skirtingu laiku.
Todėl daug praktiškesnis klausimas yra ne:
„Kaip visiškai pašalinti ekranus?“
o:
Pabaigai: kuo lengviau pradėti kitą veiklą, tuo mažiau jos reikia „pardavinėti“
Jeigu kiekvienam žaidimui reikia:
atidaryti spintą, susirasti dėžę, ištraukti priemones, paruošti stalą ir paprašyti suaugusiojo pagalbos,
telefonas visada turės didžiulį pranašumą.
Todėl pradėkite ne nuo sudėtingų taisyklių.
Pažiūrėkite į aplinką.
Palikite kelias aiškias veiklas.
Padarykite jas lengvai pasiekiamas.
Sukurkite vietą ir ramiam, ir aktyviam žaidimui.
Ir leiskite vaikui kartais pačiam nuspręsti, ką su tuo laiku nuveikti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar reikia visiškai uždrausti ekranus?
Nebūtinai. Kiekviena šeima sprendžia pagal savo rutiną. Dažnai praktiškiau turėti aiškias naudojimo ribas ir pakankamai lengvai prieinamų kitų veiklų.
Ką daryti, jei vaikas pradeda pykti išjungus ekraną?
Gali padėti aiški, iš anksto žinoma pabaiga ir pažįstamas perėjimas prie kitos veiklos. Svarbu, kad taisyklė nebūtų kuriama iš naujo kiekvieną kartą.
Kiek veiklų vienu metu palikti vaikui?
Vieno skaičiaus nėra. Dažnai verta pradėti nuo kelių aiškių pasirinkimų ir stebėti, ar vaikui lengviau įsitraukti.
Ar aktyvus žaidimas gali būti alternatyva ekranui?
Taip, ypač tais momentais, kai vaikui norisi daugiau judesio. Tai gali būti paprastas kliūčių ruožas, šokiai, lipimas ar kita saugiai organizuota fizinė veikla.
Ar būtina pirkti specialią įrangą?
Ne. Daug aktyvių ir kūrybinių veiklų galima sukurti iš to, ką šeima jau turi namuose. Specialūs baldai ar priemonės gali būti viena iš alternatyvų, bet nėra būtina sąlyga.
